- priepirtė
- príepirtė sf. (1) Sk, Pš, priepirtė̃ (3a) Vlk, prýpirtė (ž.) (1) žr. priepirtis: 1. Vantos kabo príepirtėj Vrn. Pirtyje taip karšta, kad aš, vos inėjęs jon, sprunku atgal priepirtėn J.Jan. Išeik priepirtė̃n atvėstų Sv. Prýpirtė[je] nusirėdyk Vkš. Apie pusnaktį sutratėjo tvoros, ir šunys atsiginė vokietį į priepirtę BsV353. ^ Įleisk čigoną priepirtė̃n – įlįs ir pirtin Kz. 2. Pirtis – kur linus džiauja; mina priepirtė̃j Žal. Priepirtė̃j mina linus Alk. Išversk spalius iš príepirtės, ba nebus vietos mintuvam Sn.
Dictionary of the Lithuanian Language.